Knygos "Vakarėlio mergina" recenzija:

  • Brigitte Blobel gimė namuose, kuriuose buvo tūkstančiai įvairiausių knygų. Jos tėvas buvo ne tik skaitytojas, bet ir knygų kolekcininkas. Pati Brigitte nemėgo vaikų literatūros. Tačiau ji mėgo eilėraščius, dažnai kurdavo įvairias melagingas istorijas, tikrindama, ar žmonės jomis tiki. Rašyti ji pradėjo būdama dešimties, savo darbus siuntė į įvairius laikraščius, tačiau tik sykį jos kūrinys buvo išspausdintas. Dabar jos knygos, skirtos jauniems skaitytojams, yra išverstos į aštuoniolika kalbų ir mėgiamos įvairiose šalyse.

    Knyga ,,Vakarėlio mergina“ pasakoja penkiolikametės Monos istoriją. Mona gyvena Vokietijos mieste Miunchene su mama aktore. Jos tėtis mirė kai Monai buvo dvylika. Mona nemėgsta vakarėlių, jau nepatinka vaikščioti su mama apsipirkti, įvairos paauglių šventės ją labiau sukrečia nei patinka. Plepalai apie meilę ją tiesiog nervina. Ji visiškai kitokia mergaitė, nei visos jos pažįstamos bendraamžės. Todėl visai nekeista, kad rašytoja šią istoriją pradeda sakiniu: ,,Tai, kas šį rudenį nutiko Monai, tiesą pasakius, išvis nutikti neturėjo. Tiesiog nesuvokiama, kad į tokią padėtį pateko kaip tik ji.

    Tačiau Mona pripažįsta, jog jaučiasi vieniša. Kai jautiesi vienišas, turbūt nekeista dairytis artimo žmogaus – tokio, kuris suprastų, kartu pasėdėtų, su kuriuo būtų įdomu kalbėtis apie ką nors.

    Tada knygos istorijoje ir atsiranda Mirkas. Jie susipažįsta netikėtai ir iš pradžių atrodo, kad jų požiūriai į gyvenimą yra labai panašūs. Nors įspėjimu tampa Mirko Monai ištarti žodžiai: ,,Taip yra tikriausiai tavo pasaulyje“. Mirkas parodo, jog jis geriau pažįsta Moną, nei ji jį ir puikiai supranta, kokie jie yra skirtingi ir kokie skirtingi jų gyvenimo tikslai bei keliai. ,,Vėliau, kai ji apie tai galvojo, apie tai, kaip viskas nutiko, ir kai vėl prisiminė šį susitikimą laiptinėje, ji susimąstė: likimas galbūt norėjo duoti dar vieną, vos pastebimą paskutinę užuominą, galimybę sustoti ir pasitraukti. Taip, likimas atsiuntė dar vieną vaikiną ir davė galimybę palyginti jį su kitu. Tačiau Mona šia galimybe nepasinaudojo.“ (76 psl.)

    Suaugusiam žmogui, kuris turi savo vaikų, šią knygą skaityti yra labai sunku ir liūdna. Mona, kuri, regis, turi tvirtus savo įsitikinimus ir nuomonę bei požiūrį į gyvenimą, pasikeičia per vieną savaitę. Norisi ieškoti priežasčių, kas dėl to kaltas – jos pačios charakteris ir įsitikinimai, tai, kad su mama jos nėra labai artimos, atsitiktinumas ar jos vienišumas, kuris pastūmėja ją į šią situaciją. Norėtųsi, kad tokios savaitės, kokią išgyveno Mona, ir liktų aprašytos tik knygose, o realybėje nė vienam jaunam žmogui netektų to patirti.

    Rašytojos tikslas šia knyga ko gero yra apsaugoti jaunimą nuo kai kurių skubotų žingsnių bei neteisingų išvadų. Nors pati rašytoja gyvenime vadovaujasi principu, kad reikia pozityviai žiūrėti į žmones, gamtą ir į visą gyvenimą, vis tik knygoje tas pozityvus požiūris ir pasitikėjimas žmonėmis – galima sakyti nepamatuotas pasitikėjimas – ir atveda pagrindinę heroję į nelaimę. Pažįstų jaunuolių, kurie sako, jog tokios knygos kaip Melvino Burgesso ,,Heroinas“ arba Aidi Valik ,,Kaip laikaisi, Ana“ visam gyvenimui išmuša iš jų norą mesti savo kelią ir leistis į pavojingus išbandymus. Labai norisi tikėti, kad ši knyga taip pat paskatins vaikus įvertinti aplinką ir žmones, su kuriais susipažįsta.

Knygos "Vakarėlio mergina" atsiliepimai:


"Augu skaitydamas" draugai: